žnaibyti

žnáibyti, -o, -ė Rtr, DŽ, NdŽ, OGLII378, žnaibýti, žnaĩbo, žnaĩbė; SD¹164, DP285, Sut, Kos59, L 1. tr., intr. pirštų galais ar snapu spaudžiant skaudinti, gnaibyti: Bernai mergas žnáibo Sl. Žąsinas žnáibo su snapu J. Girdžiu, kad klykia vaikas kieme, kad klykia, žiūrau – žąsinas net parsigriovęs vaiką žnaibo Lš. Anys (vėžiai) kojom žnáibo Pb. Jį stumdė ir žnaibė ne tik antys, bet ir vištos J.Jabl. Čia žąsinas, iš popečkos išpuoląs, girgsindamas žnaibo blauzdas BsPII123. Petru, atstoj, nežnáibyk! Kb. Po stalu landžiojo velniukas šposininkas ir žnaibė visiems į kinkas J.Sav. | prk.: Klevinio žūko (karkvabalio) tai aš nebijau, tik kap eina per gryną kūną, tai žnáibo Ktv. Bet dabar jis buvo atsisukęs ne grožėtis, o užuovėjai nuo šalčio, kuris žnaibė žandus A.Vaičiul. Žvarbus našlaitei pavasario vėjas kaip žąsinas žnaibo blauzdas S.Nėr. Po širdžia kap i žnáibo Auk. | refl. Rtr, DŽ: Aš tau parodysiu žnáibytis, varle tu: aure net mėlyna paliko! Mžš. Sueina ir žnáibosi, ir skirk tu juos, kad nesižnáibyt Krs. Antys ir gerdamos žnaibosi Grž. 2. tr. Skr knaibyti, laupyti: Tešlą suvoliojam i žnáibom piršto drūtumo Žml. Padėkit man tašlos žnáibyt Krs. Mato, ka žmogus žnaibo i žnaibo akmenį į šmotelius, kai moterys kleckus ka žnaibytų LTR(Lnkv). 3. tr. DrskŽ skainioti, skabyti: Juodus [serbentus] tankiausiai nubraukai, lengviau kaip žnáibyt [šakutes] Kvr. Nužnáibyt žoles dar galiu, kulnais einu ir žnáibau Drsk. Pamatė [spanguolių] – teip ir žnáibo, neduoda užaugt Sur. Pasakiau vaikam, kad nežnáibytų žolyno Užp. | prk.: O tas prikalbėjimas traukias nū ant visų sančių neviernykų, o kurie žnaibo ir slapo aba uždangsto šventą žodį jo MP129. Tie žmonės jog visą piktą ižguldyt pajunko, tad niekad gerai sūdyt nemoka, bet ir geriausius daiktus ant pikto gręžia, žnáibo DP285. ║ pjauti: Žnáibėm žnáibėm pjautuvu po diegelį Sem. \ žnaibyti; apžnaibyti; atžnaibyti; įžnaibyti; išžnaibyti; nužnaibyti; pažnaibyti; prižnaibyti; sužnaibyti; užžnaibyti